Kai mano vaikas kiekvieną rytą rodo tuos pačius „nenoriu“ ženklus – lėtas vilkimasis, žvilgsnis pro langą, tylus atsidūsėjimas prie kuprinės – man kyla klausimas: kodėl jam taip nepatinka mokykla? Ir ne, tai ne apie tinginystę ar neišmoktą pamoką. Tai apie pačią atmosferą, kuri tarsi stabdo, o ne kviečia. Pradėjau ieškoti atsakymų plačiau nei mūsų kiemas, klasė ar miestas. Pasukau žvilgsnį į užsienio šalis, kur vaikų motyvacija eiti į mokyklą ne iš prievartos, o iš noro.
Mokykla be streso? Suomiai tai jau daro
Vienas iš pavyzdžių, kuris mane tiesiog pribloškė, buvo Suomija. Ten vaikai pradeda eiti į mokyklą būdami 7 metų, mokosi trumpiau per dieną ir turi daugiau pertraukų. Bet svarbiausia – mokykla čia nėra „egzaminų fabrikelis“. Ji labiau panaši į erdvę, kur galima bandyti, klysti, mokytis iš klaidų be baimės būti nuvertintam. O svarbiausia – mokytojai čia laikomi švietimo lyderiais, o ne sistemai paklūstančiais biurokratais.
Mane sužavėjo jų „be pažymių“ metodas iki pat 5 klasės. Vaikai mokosi bendradarbiavimo, kūrybos, savarankiškumo. Ir jiems tai patinka. Tai kodėl Lietuvoje dar vis dažnai girdime žodžius „testas“, „kontrolinis“ ar „atsiskaitymas“ dažniau nei „projektas“, „bendradarbiavimas“ ar „žaidimas“?
Ugdymas Kaune: ar galime pritaikyti tuos principus?
Kaune jau yra keletas pažangių mokyklų, kurios bando perimti kai kurias užsienio patirtis. Pavyzdžiui, kai kurios ugdymo įstaigos mažina testų skaičių ir įveda daugiau projektinio mokymosi. Tačiau tai dar pavieniai žingsniai.
Aš manau, kad ugdymas Kaune galėtų iš esmės keistis, jei tik turėtume daugiau drąsos ir politinės valios. Kodėl negalėtume sukurti „ramios mokyklos“ iniciatyvos, kurioje mažinamas triukšmas, ribojamas namų darbų kiekis ir mokytojams suteikiama daugiau kūrybinės laisvės? Arba bendruomeninės mokyklos modelis, kaip Danijoje, kur tėvai, vaikai ir mokytojai kartu sprendžia, kokie projektai bus vykdomi visos mokyklos mastu?
Be to, Japonijoje vaikai patys valo savo klases – taip ugdomas atsakingumas ir pagarba erdvei. O Olandijoje daugelis mokyklų leidžia vaikams rinktis savo mokymosi tempą, nes „viena programa visiems“ dažnai netinka niekam.
Ką supratau ir ką siūlyčiau kiekvienam tėvui
Ieškodamas būdų, kaip padaryti mokyklą patrauklesnę, supratau vieną dalyką: vaikams patinka mokytis, bet jiems ne visada patinka mokykla. Ir tai – ne jų problema. Tai mūsų, suaugusiųjų, užduotis. Kurti aplinką, kuri ne atgraso, o kviečia.
Kaip tėvas, galiu daryti bent kelis dalykus: domėtis, kokia atmosfera mokykloje, kalbėtis su vaikais ne tik apie pažymius, bet ir apie emocijas, aktyviai dalyvauti mokyklos veikloje ir kelti klausimus. Kaip pilietis – palaikyti progresyvius sprendimus švietimo politikoje, skatinti ugdymą, orientuotą į vaiko gerovę, ne tik akademinius rezultatus.
Ir galiausiai – jei mes, suaugusieji, kartais taip bijome pirmadienio, kaip galime tikėtis, kad jo lauks mūsų vaikai?
O gal reikia pradėti nuo to, kad mokytojų kambaryje būtų daugiau kavos, o mokinių sąsiuviniuose – mažiau raudono rašalo?