Vasara – vestuvių metas. Panelės išteka, vyrai veda. Valso ritmu sukasi poros… Vis dėlto ne! Šiandien linksminamasi kitaip – keičiasi muzikiniai skoniai, tradicijos – taip pat. Kokie vestuvių papročiai vyravo praėjusio šimtmečio pradžioje, kaip ši šventė buvo švenčiama sovietmečiu ir kokių pageidavimų turi nūdienos jaunavedžiai?
Praėjusio šimtmečio aidas
Pasak istoriko Artūro Saulio, mūsų senolių vestuvines apeigas sudarė keli etapai: piršlybos, mergvakariai ir bernvakariai, vestuvės ir sugrįžtuvės. Žinoma, nė vienos piršlybos neapsieidavo be piršlio. Pastarasis su jaunikiu vykdavo pas nužiūrėtą nuotaką susitarti dėl tuoktuvių. Be abejo, su butelaičiu velnio lašų. Piršlys demonstratyviai pastatydavo butelį ant stalo ir, jeigu mergina jį atkimšdavo, tai būdavo ženklas, kad ji sutinka tekėti. Kitas piršlybų momentas – sužadėtuvės. Jaunikis dar kartą atvykdavo į nuotakos namus, būsimųjų uošvių akivaizdoje jiedu apsikeisdavo žiedais ir pasibučiuodavo (dažniausiai pirmąsyk), o nuotakos motina dovanodavo būsimajam žentui lininį rankšluostį, kurį jis privalėjo perduoti savo mamai.
Mergvakaris simbolizavo būsimosios nuotakos atsisveikinimą su mergyste, naujo gyvenimo etapo pradžią. Į šventę susirinkdavo ne tik nuotakos draugės ir seserys, bet ir jų mamos, tetos, kaimynės. Mergvakarį įprastai organizuodavo vestuvių vyriausioji pamergė. Ji užvesdavo graudulingas dainas, riesdavo būtas ir nebūtas istorijas apie santuokinį gyvenimą. Svarbus mergvakario akcentas – rūstų vainiko pynimas. Pindamos dainuodavo, ratelius šokdavo. Žinoma, prieš tai iššukuodavo nuotakos plaukus. Jaunamartė būdavo sodinama ant suolelio aslos viduryje, merginos eidavo aplink ją ratu ir šukuodavo plaukus. Paskui nuotaka stverdavo šukas ir atžagaria ranka sviesdavo atgal. Kurią iš netekėjusių merginų šukos užkliudydavo pirmiausia, ta pirmoji ištekės! Vėliai vaišindavosi pamergių suneštais pyragais, prasidėdavo šokiai, į kuriuos dažniausiai atbildėdavo ir bernvakarį švenčiantis jaunikis su palyda. Tiesa, apie bernvakarius išlikę mažiau informacijos. Vis dėlto, žinoma, kad jie būdavo švenčiami. Bernvakaris simbolizavo vyro atsisveikinimą su laisve, nerūpestingo gyvenimo baigtį ir būsimų rūpesčių bei darbų naštą. Istoriniuose šaltiniuose randama tokių pastebėjimų, esą vyrai ne tik daug šokdavo ir dainuodavo, bet ir degtinės išlenkdavo su kaupu.
Vestuvės vykdavo bažnyčioje sutartą dieną. Į bažnyčią buvo riedama arkliais pakinkyta karieta, išpuošta lauko gėlėmis, žolynais, medžių lapais. Šioje šventėje svarbiausias vaidmuo tekdavo piršliui. Jo apranga būdavo išskirtinė, o ypač – prašmatni skrybėlė: išdabinta įvairiais blizgučiais ir plunksnomis. Svočia būtinai nešdavosi krepšį, prikrautą įvairių gardumynų: saldainių, pyrago gabaliukų, obuolių. Šiais gardumynais būdavo vaišinami visi, kuriuos sutikdavo grįždami iš bažnyčios. Tačiau vis dėlto ne nuo to pradėjome… Vestuvių pradžia – jaunikio atvykimas į nuotakos namus. Jaunasis privalėjo nesusimauti – atpažinti nuotaką. Jam gi būdavo brukama persirengusi pamergė, veidą plaukais ir skepeta prisidengusi. Po nuotakos atpažinimo jaunieji atsisveikindavo su tėvais ir vykdavo „vinčiavonių“ (tuoktis). Žinoma, prieš išriedant į bažnyčią, tėvai vaikus palaimindavo, o nuotaką kelis kartus apvesdavo aplink židinį, laikui bėgant – aplink stalą: dėl laimės ir sėkmės. Bažnyčioje altoriaus link jaunieji eidavo kartu: nuotaka įsitvėrusi į parankę jaunikiui. Jaunamartė savo batelyje būtinai pasislėpdavo pinigėlį. Kad nepritekliai aplenktų! Iš bažnyčios išėjusius jaunuosius svečiai apiberdavo saujomis grūdų, kurie simbolizavo vaisingumą, sveikatą ir gerovę.
Nauja šeima
Kitas svarbus etapas – sugrįžtuvės. Grįždami namo, mūsų senoliai stengdavosi pervažiuoti septynis tiltus – laimei. Prie namų jau laukdavo gėlėmis puošti vartai, pro kuriuos praeinant tekdavo susimokėti „išpirką“, o vėliau „atsiskaityti“ ir su užstalės apsimetėliais – netikra nuotaka, piršliu ir svečiais. Iš bažnyčios parvykusius jaunuosius tėvai pasitikdavo su duona, druska ir ugnimi – meilės, amžinosios jungties, dvasinės ir materialinės gerovės simboliais. Gurkštelėjusi vandens ir atsilaužusi duonos kampelį, nuotaka tapdavo naujų namų nare. O prieš sėsdama prie stalo, ant židinio ji patiesdavo raudoną juostą – amžinos meilės simbolį. Tuomet prasidėdavo puota – valgiai gėrimai ir linksmybės: piršlio juokeliai, iš širdies riečiamos istorijos, dainos. Po to – šokiai iki ryto: ir pirmasis jaunųjų valsas, ir piršlio su svočia patrepsenimai, ir pamergių, pabrolių pasiutpolkės. Ir būtinai nuotakos šokis su kiekvienu vyriškiu iš vyro giminės – simbolinis nuotakos „prirašymas“ į vyro giminę.
Na, o prisivaišinus ligi soties ir prisišokus iki valiai jaunieji ir svečiai eidavo miegoti. Prie jaunavedžių lovos buvo paliekami keli kepaliukai duonos – šeimos gerovei ir sočiam rytojui. Kitą rytą vykdavo keltuvės. Nuotaka, už tai, kad „nepramiegojo“ naujos dienos, dovanodavo muzikantams sūrį, jaunikis – butelį degtinės. Tuomet nuotaka būdavo „įšventinama“ į šeimininkes – jai išpindavo kasas, šiek tiek pakirpdavo plaukus ir apgobdavo skarele. Ir jaunamartė įsiliedavo į ištekėjusių moterų būrį. Tuomet traukdavo iš skrynios juostas, rankšluosčius, skaras – dovanas vyro giminei. Vėliau visi sėsdavo už stalo, kurio svarbiausias patiekalas būdavo svočios pyragas –„ karvojus“, išpuoštas rūtų šakelėmis, žvakutėmis ir pan. Jo skanavimas simbolizavo dviejų giminių susijungimą. Ant stalo būtinai būdavo gaidienos ir obuolių – meilės ir vaisingumo simbolių.
Šventės pabaigtuvėms – piršlio korimas. Tai – viena iš seniausių lietuvių apeigų. Vienur piršlio iškamšą teisdavo, skelbdavo nuosprendį, kuris dažniausiai būdavo – piršlį melagį pakarti, kitur piršlio iškamša būdavo deginama. Na, o išvaduoti piršlį nuo mirties nuosprendžio galėdavo nuotaka, perjuosdama „nelaimėlį“ savo rankomis austa juosta. Tai būdavo paskutinis vestuvių akordas – svečiai, apdovanoti lauktuvių pyragu ir buteliu degtinės, traukdavo namo.
Vėliau nuotaka atvykdavo į sutuoktinio namus. Pagal paprotį, norėdami apsaugoti svetur išvystančią jaunamartę nuo blogos akies, mūsų protėviai rengdavo itin triukšmingą kelionę – važiuodami šūkaudavo, mušdavo būgnus ir skambino varpeliais
Santuoka sovietmečiu
1940 m. buvo priimtas pirmasis tarybinės santuokos įstatymas, skelbiantis, jog bažnytinė santuoka neturi galios. Jauniesiems, kurie neketino tuoktis metrikacijos skyriuje, o norėjo tik bažnytinės santuokos, pagal įstatymus grėsė didžiulė bauda ir netgi laisvės atėmimas. Sovietinės ideologijos šalininkai rėkė, esą laimingi gali būti tik tie, kurių santuoka įteisinta civilinės metrikacijos skyriuje, antraip, susituokus bažnyčioje – skyrybos neišvengiamos! Kodėl? Ogi dėl to, kad bažnytinę santuoką laimina Dievas, kurio gi nėra! O štai besituokiantieji metrikacijos biure patys prisiima atsakomybę už savo ateitį. Juk meilės priesaikus vienas kitam ištaria draugų ir dažnai darbo kolektyvų akivaizdoje. Štai taip! Dažnai būdavo „reglamentuojamas“ vedybų amžius – tuoktis gali jaunuoliai(_ės), peržengę dvidešimtąjį gyvenimo slenkstį. Nepilnamečių santuokos ir vedybos „iš reikalo“ buvo ne tik netoleruojamos, bet ir smerkiamos. Pasak psichologės Linetos Naurakaitės, anuometinės santuokos dažnai būdavo kuriamos toli gražu ne iš meilės. Pavyzdžiui, praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje spaudoje dažnai pasirodydavo „išmintingų“ pamokymų, kaip rinktis antrąją pusę: esą, būsimasis vyras ar žmona turi vadovautis ne kažkokiais (kalbama apie meilę!) jausmais, o politine logika grįstu racionaliu protu. Susidėti su „liaudies priešais“ – nusikaltimas! „Kuriate šeimą? Šalin emocijas! Vadovaukitės protu – rinkitės optimalų variantą!“ Skelbė straipsnių pavadinimai.
Vėliau, apie septyniasdešimtuosius praėjusio šimtmečio metus, sutuoktinius siūlyta rinktis pagal kompiuterinių technologijų inžinierių „sukurtus“ patarimus, t. y. pagal iš anksto parengtą programą. Taigi antroji pusė turėjo būti pasirinkta, remiantis įvairiomis lentelėmis, testais bei kitokiomis patikromis. Šiuo laikotarpiu rasdavosi psichologinių straipsnių, kuriuose būdavo patariama, kokio partnerio (-ės), šiukštu, nesirinkti. Nepriderėjo tuoktis su žmogumi, kurio akys skirtingo dydžio ar spalvos, kurio antakiai nevienodo aukščio arba suaugę, kurio plaukuose susisukę verpetai.
Vestuvės šiandien
Apie nūdienos tuoktuvių tendencijas pasakoja vestuvių planuotoja Erika Miselytė. Pasak jos, šiandien užsakovai pageidauja jaukaus, stilingo pobūvio be senovinių lietuviškų papročių. Jaunavedžiai galbūt ir žino senąsias tradicijas, tačiau nė nenumano apie jų prasmę ir įvairius simboliu. Retai kas pageidauja išlydėtuvių ceremonijos, užtat sutikimas su duona ir druska arba šeimos židiniu – dažna vestuvių ceremonijos dalis. „Svarbiausia – sukurti pakilią šventės atmosferą, kurioje jaunieji ir jų svečiai jaustųsi jaukiai, maloniai ir nekasdieniškai, o vestuvių akimirkos paliktų tik šilčiausius atsiminimus“, – sako pašnekovė. Mergvakariai, bernvakariai? Šiandien jie vis dar ant bangos. Originalūs, triukšmingi ir įsimintini. Sužadėtuvių, pasak Erikos, organizuoti neteko. Užtat prisiėjo surengti ne vieną pasipiršimą. O šiai cereminijai irgi labai svarbu derama apranga, ir vieta, ir detalės. Žinoma, vestuvių dieną jaunieji dažnai pageidauja senovinių transporto priemonių. Daugelis neatsispiria pagundai pasivėžinti antikvariniu modeliu „Rolls Royce“ ar „Cadillac“. Pageidaujama ir motociklų, ir dviračių, ir laivų. Na, o į vestuvių puotą įprastai kviečiama 50-60 svečių. Kiek atsieina vestuvių planuotojos paslaugos? Apie 10 proc. nuo vestuvių biudžeto.